Šešerius metus lauktas režisieriaus Gintaro Varno pastatymas Klaipėdos dramos teatre pagaliau kitą savaitę išvys rampų šviesas.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, trijų „Kristoforų", keturių Auksinių scenos kryžių ir šešių „Fortūnų" savininkas su Klaipėdos dramos teatro trupe ketvirtadienį Žvejų rūmuose publikai pristatys Augusto Strindbergo dramos „Šmėklų sonata" (1907) premjerą.

Žiūrovai bus scenoje

- Kodėl statyti čia pasirinkote būtent šią pjesę? Juk anksčiau svarstėte ir kitus variantus...

- Kai aktoriai bėga iš teatro (paskaičiuokime, kiek Klaipėda per pastaruosius metus neteko gerų aktorių), tai teko kažkaip kitaip peržaisti. Šią pjesę seniai norėjau statyti, bet kitur nebuvo galimybių. Ir dar todėl, kad čia yra Vytautas Paukštė. „Šmėklų sonatoje" tikrų vaidmenų nėra daug - trys, keturi. Svarbiausi - Senio ir Studento, kurio vaidmenį kuria du jauni aktoriai. Kol kas „studentams" sunkiau negu Paukštei...

O čia atvažiavau todėl, kad kažkada buvau prižadėjęs. Nepaisant to, kad visos aplinkybės spaudė - nevažiuok, aktoriai išeina, teatro nėra. Bet daviau žodį ir negaliu kitaip. Be to, manau, kad valstybiniams teatrams ypač trūksta rimtų spektaklių. Nes jie Lietuvoje dabar pajuto užčiuopę tariamą aukso gyslą - komercines pjeses - ir labai aktyviai ėmė ją eksploatuoti. Vis dėlto valstybinis teatras, išlaikomas už mokesčių mokėtojų pinigus, privalėtų atkreipti dėmesį į gerą literatūrą, rimtas problemas. Šiuo atveju Strindbergas - tikrai nekomercinis teatras. Ir tikrai tai medžiaga, kurią reikia statyti būtent valstybiniuose teatruose.

- Nebaisu, kad žiūrovai neis?

- Žinote, su tuo komerciniu ir nekomerciniu teatru būna įdomių dalykų. Kitąsyk pjesė atrodo nekomercinė, o žiūrovai eina. Bet aš kalbu ne apie gerąjį rezonansą. Turiu galvoje komercinį teatrą ta blogąja, pigiąja prasme, kai žiūrovas viliojamas pavardėmis arba banaliais siužetais, kvailu juoku. Mūsų atvejis kitoks. Nors galbūt Paukštė ir pritrauks publikos. Vis dėlto jis neabejotinai vienas garsiausių Lietuvos aktorių.

Manau, Strindbergas reikalingas, nepaisant to, kad pjesė keista, simbolistinė ir filosofinė. Ir į ją nereikia žiūrėti, kaip į siužetinę dramą. Ji nebus labai jau populiari dar ir dėl tos priežasties, kad tai yra viena iš paskutinių kamerinių Strindbergo pjesių ciklo, parašyto jo „Intymiajam teatrui". Mes vaidinsime ne visai tradiciškai - aktoriai kartu su žiūrovais bus scenoje. Taip didžiulėje, milžiniškoje Žvejų rūmų scenoje mes darome kamerinę salę. Čia nebus tas gigantiškas spektaklis su tūkstančiu vietų, žiūrovų galės tilpti du, du su puse šimto. Šiuo atveju tas kameriškumas, manau, reikalingas, ribotas žiūrovų skaičius - taip pat. Kadangi tai nėra kūrinys masinei publikai. Tai spektaklis teatralui arba žmogui, teatre ieškančiam naujų minčių ar savo problemų sprendimo.

Nereikia bijoti mirties

- Kas jus patį šioje pjesėje uždegė?

- Pats Strindbergas. Dar 2000-aisiais Slovakijoje statydamas jo „Sapną" atkreipiau dėmesį ir į „Šmėklų sonatą", kuri man įstrigo kaip labai gražus ir keistas kūrinys. Kas žavi?.. Tiesiog kiekvienas spektaklis turbūt atitinka tam tikrą mano paties būseną tam tikru metu. Taip ir šis dabar. Pjesė, švelniai tariant, apie gyvenimą ir žmoniją peršanti gana prastą nuomonę. Strindbergas garsėjo ta savo nuomone. Ypač gyvenimo pabaigoje. Tiesą sakant, visada jis buvo labai aštrus, aršus ir kritiškas. Ir čia man patinka jo simbolizmas, tokia trijų paveikslų kompozicija. Pjesė dar turi sąsajų su muzika - rašydamas ją Strindbergas įsivaizdavo Beethoveno sonatą D minor. Pjesę jis konstravo pagal muzikinius ir, žinoma, vizualinius principus. Ir mintis ten - iš trijų dalių. Be to, Strindbergas labai rimtai domėjosi alchemija, teosofija, ezoterine filosofija, budizmu. Visose srityse jis nuolat ieškojo gyvenimo ir pasaulio prasmės. Galų gale nusiraminimą rado budizme. „Šmėklų sonatoje" visa tai labai aktyviai skamba. Tai viena iš jo taip vadinamų budistinių pjesių. Joje yra tekstų, kurie pasakinėja, kaip reikėtų tai suprasti. Kartu tai yra ir jauno žmogaus karčios gyvenimo patirties istorija.

Paprastai sakant, tai filosofinė drama. Simbolistinė savo stilistika. Apie gyvenimo mirties slenkstį. Todėl visa, kas ten vyksta, yra tarsi paskutinėje gyvenimo arba pirmojoje mirties stadijoje. Yra įvairių tos pjesės traktavimo versijų. Viena jų remiasi teiginiu, kad žmogus gyvena ir realiame, ir paraleliniame pasauliuose. Astraliniame pasaulyje, kur gyvena jo siela, prieš pereidama į mirties pasaulį ji turi peržengti tris etapus. Tie trys etapai yra šioje pjesėje - tai yra tos trys scenos, tie mano anksčiau minėti trys paveikslai. Taigi į šią pjesę reikėtų žiūrėti ne kaip į psichologinę istoriją, o kaip į paveikslą, kaip į triptiką apie gyvenimą ir žengimą į mirtį. Mirtis Strindbergui, kaip ir budistams, niekada nėra baisi. Krikščionims kažkodėl ji yra labai baisi, o budistams ne. Tai yra tiesiog perėjimas į kitą būvį. Juolab jei tiki, kad atgimsi kitame gyvenime, jei tiki reinkarnacija - kas čia tokio baisaus. Taigi pjesė dar ir apie tai, kad nereikia bijoti mirties. Labai dera prie šių dienų nuotaikos, inspiruotos Vėlinių žvakių.

- O kaip atrodys spektaklis?

- Skrupulingai nesekėme Strindbergo pjesės remarkomis, bet scenovaizdyje namo išorę ir jo vidų mes turėsime. Tik visa tai sprendžiame per architektūrinius brėžinius. Tai bus namo dydžio architekto projektas. Antroje dalyje bus namo pjūvis - irgi architektūrinis eskizas, išpopuliarėjęs berods XVII a., kuomet architektai mėgdavo paišyti namo pjūvius su visom detalėm, net gyventojais. Tą architektūrinio brėžinio vizualizacijos stilistiką mes ir naudojame. Scenografija - Gintaro Makarevičiaus, kostiumai - Jolantos Rimkutės, o muzika - Vidmanto Bartulio.

Per protą ir jausmus

- Įdomu, kaip dabar gyvuoja jūsų paties teatras „Utopija"?

- Kaip visada sunkiai, ačiū. Ką darysi. Bet visada miela į jį grįžti. Darom ką norim. Na, ne visai ką norim... Vis dėlto mes, maži teatriukai, negalim statyti didelių spektaklių. Deja, Strindbergo negalėtume pakelti. Ne dėl aktorių. Mes pasikviesti galim bet ką. Dėl dekoracijų. Mums tai būtų per brangu. Ir repetuojam mes ten, kur išsinuomojam. Todėl repeticijos Žvejų rūmuose manęs tikrai neišgąsdino. Negaliu skųstis darbo sąlygomis, jos idealios. Mes sceną turim kiekvieną dieną. Jūs neįsivaizduojate, kaip Vilniuje išleidome Lorcos „Publiką" - sceną gavome tik prieš dvi dienas iki premjeros.

- Kokie jūsų santykiai su publika? Kas jums svarbiau - pasiekti žiūrovų protus ar širdis?

- Žiūrint kokiame spektaklyje... Jeigu spektaklis nejaudina, aišku, yra blogai. Bet Strindbergas visų pirma yra mintis, o tik po to - ją lydinčios emocijos. Tai šiuo atveju manau, kad turėtų trenkti per protą ir jausmus. Čia viskas taip sukonstruota, kad tu turi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta, kad tai savotiškai dėsninga, ir tada darytis išvadas. Taigi intelektas čia pirmoje vietoje. Bet daugelyje spektaklių būna atvirkščiai.

Aišku, man liūdna, kai žmonės nesupranta. Ir spektaklyje „Publika" yra tokia problema. Skundžiasi žiūrovai, kad nelabai ką suvokia pirmame ir antrame veiksmuose. Na, ką aš galiu padaryti?! Ten, pavyzdžiui, yra labai keista poezija... Čia irgi įsivaizduoju, kad ne visiems patiks. Nors kartais aš labai apsirinku. Štai kai statėme Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę", sau beveik garantavau, kad parodysime tris ar keturis kartus, ir spektaklis bus nurašytas, nes niekas į jį neis. Atsitiko priešingai. Jis buvo net labai populiarus. Aš gal neįvertinau žiūrovų. Publika nėra idiotė, ir nereikia galvoti, kad ji yra idiotė. Jei spektaklyje užraugta teisinga, sąžininga ir paveiki istorija, tai patraukia žmones, į tikrus dalykus jie eina. Tų tikrų dalykų nėra daug. Teatre jie gali kažką atrasti, galų gale paverkti, kažkokią savo sielos dalį išgryninti. To žmonėms reikia. Mažai kas teatrą atstoja. Šiuosyk bijau ko kito. Čia nėra tokių aistrų kaip pas Dostojevskį. Strindbergo pjesė labiau išprotauta.

- Paskutinis klausimas - ar dirbdamas čia radote laiko ištrūkti pas paukščius? Ne paslaptis, kad esate aistringas ornitologas, nors šioje srityje - tik mėgėjas.

- Tikrai taip. Repetuodamas Klaipėdoje daug kartų buvau Ventės rage. Šiemet pirmąsyk dalyvavau paukščių ralyje. Labai smagu. Kitąmet stengsiuosi irgi atvažiuoti. Man tai yra pabėgimas nuo profesijos. Mane teatras vargina. Kartais - labai. Jis kaip vampyras - vis turi jam duoti savo kraujo. O gamtoje su paukščiais aš pasikraunu, atsikuria normali kraujo apytaka.

Rita Bočiulytė diena.lt

Tarp Londono ir Vilniaus gimusi dvikalbė pjesė draugėn subūrė perspektyvių  jaunosios kartos lietuvių ir britų aktorių kontingentą: David R. Butler, Emiliją Latėnaitę-Beliauskienę, Miglę Polikevičiūtę, Mirandą Shrapnell ir  Martyną Nedzinską. Migruojanti trupė kūrybines paieškas ir pirmąsias repeticijas pradėjus Londone, pratęsusi Vilniuje, spektaklio premjerą taip pat žada tarptautinę. Spektaklį  išvys ne tik Lietuvos, bet ir Londone esančio Courtyard teatro gerbėjai.

Režisierius savo žiūrovui siūlo pažvelgti kitapus  statistinės  istorijos apie sunkią migranto, plušinčio Jungtinės Karalystės fabrikuose, dalią. Tai pasakojimas apie  jauną žmogų, kuris prasiskynęs kelią į sėkmę, tapo vienu perspektyviausių angliškų detektyvinių romanų autoriumi šalyje. Artėjant antrosios Jacobo knygos pasirodymui  leidykla spaudžia jauną vyrą paviešinti savo asmeninio gyvenimo faktus bei įvykius, kurie būtų panaudoti romano reklaminei kampanijai. Košmariški sapnai ir  blaškymasis tapatybės labirintuose Jacobą priverčia prisiminti savo kilmę, gimtąją lietuvių kalbą ir kadaise išverstą tikrąjį vardą – Jokūbas.  Blaškydamasis tarp viešumos ir pasitraukimo iš literatūros pasaulio Jacobas žengia visiems netikėtą ir sukrečiantį žingsnį...

Šį unikalų ir intriguojantį teatro „Utopia“ spektaklį TITRAI/SUBTITLES žiūrovai Vilniuje išvys rugsėjo 10, 11 d. 19 val. Menų spaustuvės „Kišeninėje salėje“. Spektaklis vaidinamas lietuvių ir anglų kalba. Bilietus platina TIKETA.

OVERTURE

TITRAI – aitri šių dienų istorija apie daugiakalbį pasaulį, agoniją ir malonumą atnešančią kosmopolitišką realybę. Tai atspindys kiekvieno iš mūsų ir ypač tų, kurie pasiryžę mokėti bet kokią kainą, kad atrastų save...

UTOPIA neruošia dar vienos statistinės pjesės apie išvykusiuosius plušėti Jungtinės Karalystės fabrikuose ar tuos, išdrįsusius savo vaikus pamiršti tėvynėje. Tai unikali ir intriguojanti vizija, pasakojanti apie sėkmingą Jauną Žmogų, kuriam pavyko save išsiversti į svetimą kalbą ir išgyventi savo sielos evoliuciją.

Su anglų bei lietuvių kalbomis kuriančiu dramaturgu-režisieriumi DARIUMI LUKO, teatras UTOPIA imasi skrosti moderniąją tapatybę. Premjerą rugsėjį ketinantis išvysti spektaklis bus vaidinamas dviejų šalių aktorių ir dviem kalbomis. Paskutinį birželio savaitgalį visas TITRŲ kūrybinis arsenalas susitiko dramaturginei laboratorijai ištaigingose XVIII a. Egoist Body studijose Londone.  Siūlome paskaityti DARIAUS LUKO dienoraščių ištraukas, apie netradiciškai kūrybingą procesą...

CONCERTO I: Pasiklydę vertime

Pirmoji diena.Emilija ir Martynas pasiruošę dirbti, tačiau kalba, erdvė ir metodai jiems kiek neįprasti. Aš ieškau, ką vaidinti, - skundžias Martynas vos prasidėjus laboratorijai. Bet dar nėra ką, geriau ieškok savo veikėjo, - jam paaiškinu. Fantazuot? Ne, kurk!

Aktorius čia aktyvus - tai ne režisieriaus teatras.  Visos aktoriaus juslės turi būti pajungtos kūrybai. Niekas ant lėkštutės nepaduota, tik dramatinis pjesės stuburas - siužetas. Pjesės juodraštis dar užklijuotas voke.

Adaptacijos būsena: anglai aktoriai jaučiasi nepatogiai, lietuvių liežuviai sukaustyti. Visi nejaukiai kikena ir bando susipažinti. Užrišu aktoriams akis ir paliepiu šokti daugiau nei pusę valandos. Keliaudami savo emocijomis, aktoriai neįtikėtinai greitai atsipalaiduoja ir pradeda judėti drauge. Fizinis barjeras sulaužytas.

Besikankinant vertime: aktoriai pasitelkia gestus, bando suprasti vienas kitą kalbėdami tik savo gimtosiomis kalbomis, ir netgi piešiant. Vaidybinės užduotys gąsdina. Juk narpliojamos didelės ir sunkios temos: svetimumas, kalba, vienišumas, balsai, migracija.

Paskutinė dienos užduotis - sukurti balsų dialogą, pasitelkiant visas kalbas, kuriomis patys kalba. Aktoriai pašėlsta. Bendras tikslas vienija - dienai baigiantis atrandame save vertime, procese, kuriuo švenčiame Kūrybą ir Jos Aistrą.

CONCERTO II: Tarp Jacob ir Jokūbas

Antroji diena. Aktoriai pavargę, bet užsidegę. Teatrinės mokyklos skiriasi: vieni skuba daryti, kiti - mąstyti. Visgi neįtikėtinas noras kurti drauge padeda greitai atrastiaukso vidurį ir savitą darbo ritmą. Leidžiu atplėšti slaptąjį voką. Aktoriai pagaliau perskaito baltais siūlais sukabintą pjesę. Šeštadienį paskiriame veikėjų paieškai.

Jacob, jaunas rašytojas, gyvenantis Londone, laukia savo antrojo romano pasirodymo. Klestinčiame viešųjų ryšių ir įnirtingų vartotojų pasaulyje, leidykla paprašo Jacob įvardinti savo asmeninio gyvenimo faktus bei įvykius, kuriuos būtų galima panaudoti romano reklaminei kampanijai.

Jaunas vyras “netrunka” prisiminti savo tikrąjį, Jokūbo, vardą bei kilmę, gimtąją kalbą, kuri kartais ataidi naktimis, ir tą smaugiantį svetimumo jausmą. Jacob teturi du pasirinkimus: savo praeitimi pamaitinti viešumos nasrus ir taip dar kartą prarasti savo tapatybę, arba atsisakyti galimybės įsitvirtinti literatūros pasaulyje...

Veikėjus rikiuojame įvairiausia tvarka, bandome skirtingus derinius. Aktoriai kuria veikėjų santykių dinamiką, pildo jų gyvenimo istorijas ir ieško savo asmeninio santykio su kūriniu. Greitai išsiaiškiname, kad spektaklis dviejomis kalbomis - ne problema, o jauni aktoriai pasirengę eksperimentuoti. Jų netgi nesutrikdo prašymas patiems parašyti sceną.

Tarp pagrindinio veikėjo dviejų asmenybės pusių Jacob ir Jokūbo išsirikiuoja visa eilė stiprių personažų.

10 valandų darbo atskleidžia neįtikinamiausias TITRŲ pasaulio kerteles. Viską filmuojame - netrukus išplatinsim funky dokumentinį video dienoraštį.

FINALE: TITRAI į Vilnių

Trečioji diena. Emilija prisipažįsta, kadbūsena kaip filme jau praeina. Kūryba Londone svaigina labiau nei narkotikai. Nuosekliai išnarpliojus visas įmanomas ir neįmanomas kūrinio siužeto linijas, sužaidus dramaturginius šachmatus visais veikėjais bei suvienijus aktorių komandą, telieka imtis tvarkyti ir šlifuoti tekstą. Repeticijos prasidės visai netrukus - liepos pabaigoje Vilniuje.

Panašiais metodais darbuojas ir Nacionalinis JK teatras bei teatras Complicite - nauja pjesė nėra kuriama tradiciniame vieno dramaturgo akvariume, bet aktyvioje faunoje-floroje. Rodos, britų aktoriams bei Emilijai ir Martynui tai buvo pirmas kartas žengiant į priešistorinį pjesės pasaulį, kuris suteikia neįtikėtiną galimybę aktoriui prisijaukinti ar net pagimdyti savo personažą.

TITRAI pradėjo savo migraciją, tik šįkart atbuliniu maršrutu: Londonas - Vilnius.

Darius Lukas Piraitis

Atrankoje dalyvausianti aktorė turėtų studijuoti arba būti ką tik baigusi LMTA ir būti nevyresnė negu 26-erių metų. Aktores norinčias dalyvauti atrankoje prašome atsiųsti portretą ir trumpą CV su vaidmenų sąrašu į info@utopiateatras.lt iki sekmadienio (birželio 26 dienos).

Atsiuntus portretą ir CV atrinktos aktorės gaus tekstus su keletu scenelių iš spektaklių, kurias turėtų paruošti iki liepos 4d.

Atranka vyks Menų Spaustuvėje liepos 4 d. 13 val.

P.S. Būtina sąlyga “Emigruojančiai kalbai“  - ieškome aktorės puikiai kalbančios angliškai!!

„Savo rafinuotumu ir novatoriška išraiška šios dvi operos Gintaro Varno dėka iš tikrųjų paverčiamos stebuklu, naudojant lėles suteikiamas teatrališkumas baroko muzikai. Abiejų operų pastatymai vizualiai labai sėkmingi, sukuriantys skirtingas nuotaikas.“ (A.Santi, La Terrasse, 2011).

Vilniuje spektaklį ”atradęs“ nuolat Liberation laikraštyje rašantis teatro kritikas, festivalio Passage meno vadovas, žurnalistas Jean Pierre Thibaudat  Paryžiaus scenose dar kartą pamatęs madrigalines operas džiaugėsi, kad Prancūzijos publika turėjo galimybę išvysti tokį rafinuotą, originalų, itin subtilų pastatymą. „Tai yra puikus pavyzdys, kai operos ir dramos žanrų gerbėjai susitinka viename spektaklyje“.

Monteverdžio madrigalinių operų pastatymu susidomėjo kitų dramos, lėlių ir operos festivalių organizatoriai.

Kiekvienoje salėje gausiai susirinkę žiūrovai, audringai sutiko operų atlikėjus ir aktorius. Operas filmavo Prancūzijos televizijos kanalas France 3.

Pirmą kartą Lietuvoje 2008 metų rudenį publikai pristatytos Monteverdi operos akimirksniu sulaukė didžiulio publikos ir profesionalių operos meno vertintojų susidomėjimo. Unikalios kūrybinės komandos: režisieriaus Gintaro Varno, dailininkės Julijos Skuratovos, muzikinės dalies vadovo Dariaus Stabinsko, solistų, aktorių, konsorto Brevis dėka atsiskleidė ankstyvojo baroko muzikos genijaus C.Monteverdi operų esmė, išryškėjo pagrindinė energetinė linija, trapus, nuolant kintantis ir neišsemiamas grožis. Sužavėti kritikai lietuviškus Monteverdi baroko operų pastatymus apibūdino “užburiančiu sapnu”, “lėlių ir žmonių dvikova” arba “pritrenkiančiu pragaro sielų teatru”.

Lietuviško C. Monteverdi operų pastatymo muzika parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis. Naują abiejų kūrinių redakciją papildo ir kita kūrybinės komandos idėja – pasitelkti lėles. Ji kilo remiantis žiniomis apie tuomet paplitusius keliaujančius teatrus, kurie atlikdavo kamerinius spektaklius su lėlėmis. Pasak teatro kritikų: dailininkė Julija Skuratova šiose operose tapo lygiaverte režisieriaus Gintarao Varno partnere, lėles pavertusi žmonėmis, o žmones – lėlėmis. Taigi, ekspresyvioji Monteverdi muzika čia išradingai susilieja su įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis sukurdama nepakartojamą “pragaro sielų teatro” iliuziją.

2009 metais C. Monteverdi „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“ madrigalinės operos apdovanotos net dviems Auksiniais scenos kryžiais – vadinamaisiais Lietuvos „Oskarais“. Už geriausią režisūrą įvertintas režisierius Gintaras Varnas, o už geriausias lėles - dailininkė Julija Skuratova.

Britų teatro kritikas Aleksas Sierzas žurnale „The Stage" apie „Mažutį dinamitą" rašo: „Siužetų samplaikos ir stipraus dialogo kupinoje pjesėje švelniai ramus paviršius slepia verdančias emocijas. Abi Morgan, tikra užuominos meistrė, savo pjesėje tobulai atskleidžia rizikos, pasikartojimo bei vis sugrįžtančios vienatvės temas". Kinematografišką scenų kaitą G. Varnas ir scenografas Gintaras Makarevičius įgyvendina panaudodami video projekcijas ir jų atspindžius, o garsinę atmosferą išradingais niuansais formuoja kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika.

„Pjesėje nėra  nieko, dėl ko mūsų publika eina iš proto: nėra žvaigždžių (taip Lietuvoje vadinami TV ekrane pastoviai ar dažnai mirguliuojantys veidai), nėra muilo operų intrigos ir aistrų, nėra komedijos. Spektaklis skirtas tiems, kam iš tiesų įdomi šiuolaikinio žmogaus būtis", - sako režisierius ir kviečia ateiti pasižiūrėti spektaklio naujojoje Penktojoje KVDT salėje.

KVDT info

- Nesigaili?
 

- Buvo galybė veiklos, mūsų vadovas režisierius Gintaras Varnas nori, kad kuo greičiau judėtume, kuo greičiau parodytume rezultatą. Net nėra kada suabejoti dėl savo pasirinkimo. Negali dvejoti: arba darai, arba iš karto eini lauk...

- Tačiau muzika liko tik šalia.
 

- Kai mokiausi kompozicijos, keliems spektakliams sukūriau muziką. Dabar ji tapo laisvalaikio pomėgiu, kartais pagroju pats sau. Rimtai užsiimti nėra kada. Ir mintys skrieja kitur.
 

- Jau spėjai išbandyti ir režisūrą.
 

- Diplominiam darbui nusprendžiau parengti monospektaklį "Pamišėlio užrašai" pagal Nikolajaus Gogolio apysaką. Tačiau spektaklio režisieriumi nedrįsčiau savęs vaidinti, esu jo kūrėjas. Man padėjo vadovas G.Varnas.
 

- Minėtas darbas buvo įvertintas Maskvos monospektaklių festivalyje.
 

- Buvau labai nustebęs, kad mane įvertino Rusijoje, kur "Pamišėlio užrašų" interpretacijų žiūrovai yra matę bene po 20. Nemažai įtakos tikriausiai turėjo gera vertėja, mat aš vaidinau lietuviškai.
 

- Planuoji vykti ir į kitus festivalius?
 

- Tai buvo pirmos mano gastrolės užsienyje. Manau, šį spektaklį vertėtų pristatyti ir kituose festivaliuose. Juose smagu dalyvauti tikrai ne vien dėl apdovanojimų, tiesiog daugiau žmonių tave pamato, gali užmegzti įdomių ir vertingų pažinčių. Rusijoje užmegzti kontaktų nesisekė, nes nemoku rusiškai.

Arogantiški ir išpuikę

- Tavo darbų sąraše jau 16 vaidmenų. Taigi sunkiau pravirkdyti ar prajuokinti žiūrovą?
 

- Prajuokinti žiūrovą visada norisi. Aišku, kai publika išspaudžia ašarą, irgi jautiesi pasiekęs jų mintis. Kartais su kurso draugais vaidiname labai rimtą spektaklio sceną, bet žiūrovams ji nelimpa, ir viskas. Lieka B variantas - pasakyti vulgarų pokštą, tada bent jau visi pasijuoks. Tikrai nuoširdžiai nusijuokti scenoje ar prieš kameras kur kas sunkiau nei nubraukti ašarą.
 

- Kaip renkiesi vaidmenis?
 

- Būtų gerai, jei galėčiau rinktis. Labai gerai (juokiasi). Pasiūlo, ir darai. Kol kas daugiausia vaidiname su savo vadovu G.Varnu. Kai baigsim studijas, nežinia, kaip bus.
 

- Vaidinai keliuose skirtinguose teatruose, ar visur jūsų kursas buvote noriai priimtas?
 

- Jaunimo teatre mus nelabai mėgo. Esame kiek išpuikę, arogantiški ir ten nelabai kukliai elgėmės. Nebuvome tie, kurie droviai nuolat prašytų leidimo pasidėti daiktus ir panašiai. Kai atėjo dešimt tokių žmonių, man rodos, Jaunimo teatro trupė buvo šokiruota. Paskui susidraugavome.
 

- Tai gal bent jau patys vienas kitą nuleidžiate ant žemės.
 

- Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Jei užkulisiuose sau leidžiame daug, tai scenoje esame lygūs. Jei patys nenusileidžiame, vadovas kaipmat nusodina.

Liepė neprasigerti

- Ar šeimoje yra daugiau menininkų?
 

- Brolis Joris - muzikantas, mama anksčiau dėstė muzikos istoriją, dabar dirba Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centre, tėtis - kompozitorius.
 

- Kadangi šeima meniška, tikriausiai nesulaukei priekaištų, kad renkiesi finansiškai nelabai patikimą profesiją?
 

- Jie nežinojo, kad aš perėjau į aktorių kursą. Bijojau pasakyti, maniau, kad jie būtent taip ir sakys. Apie šią permainą jie sužinojo iš kažko kito. Paskui gavau kaip reikiant barti, bet ne dėl specialybės, o todėl, kad nuslėpiau. Mama džiaugėsi, tėvas buvo kiek skeptiškesnis ir tik pasakė: "Na, žiūrėk neprasigerk." Jam yra tekę dirbti teatre, sukūrė ne vienam spektakliui muziką. Dabar, aišku, palaiko, bet tuomet labai keistai perspėjo (juokiasi).
 

- Tiesiog nuolat legendos sklando apie aktorius ir alkoholį.
 

- Čia sena tiesa, kad teatre daug alkoholio. Kai vaidinome Jaunimo teatre, bendraudami su vyresniaisiais vis klausinėdavome, kaip dėl to alkoholio. Daugelis prisipažino, kad anksčiau tekdavę į bufetą prieš spektaklį užsukti, tačiau visa ta bohema, furšetai, šventės po premjerų, audringas gyvenimas baigėsi. Daugelis dalyvauja renginiuose, vaidina serialuose - nebėra laiko gerti.
 

- Namiškiai žiūri tavo pasirodymus?
 

- Taip. Mama visada labai geranoriškai nusiteikusi. Visi renginiai, spektakliai, kuriuose sūnus dalyvauja, puikūs, visuomet randa už ką pagirti. Tik po pastarojo G.Varno spektaklio "Publika" sutriko. Ten buvo labai eskaluojama homoseksualų tematika. Ji išsigando, kad sūnus ta linkme nepasuktų (juokiasi), bet aš ją nuraminau.

Kai ūgtels, suvaidins

- Ar nustebai sužinojęs, kad tau skirta V.Kernagio stipendija?
 

- Net labai. Aišku, apie teikimą buvau informuotas prieš keletą dienų, tačiau pats faktas pribloškė. Smagu, kad atkreipė dėmesį į mane.
 

- Išlaidos jau suplanuotos?
 

- Taip, už buto nuomą reikės sumokėti ir dar truputį liks pragyventi, nes iš vaidybos pajamos nepastovios. Mums pasisekė, kad G.Varnas su mumis dirba, statome spektaklius, nes jaunų atlikėjų nelabai kas ir kviečia. Vidutiniškai per mėnesį uždirbu 700 litų. Labai daug savęs atiduodi, o gyveni ant ribos... Jauti, kad gali daug daryti, nori kurti ir veikti, bet nėra kur, nėra pajamų. Absurdiškas jausmas.
 

- Ar turi svajonių vaidmenų, pjesių?
 

- Domina žudiko maniako personažas - norėčiau pabūti blogiuku. Būtų labai įdomu suvaidinti ekranizuotame Franzo Kafkos "Procese" ir Alberto Camus "Svetimas". Manau, kad pastarąjį įkalbinsiu sukurti bičiulį. Tereikia mums dar truputį ūgtelėti ir įgyti patirties.

Diana Mieliauskaitė. "Lietuvos žinios". 2011 02 25

nuotr. Fotografas V. Ščiavinskas / Lietuvos rytas

Vainius Sodeika (g. 1986 m.) jau nuo antro kurso pradėjo vaidinti įvairiaspalvius vaidmenis: spektaklyje apie TV realybės šou „Žvaigždžių kruša“ sėkmės berniuką Denisą (KVDT) , spektaklyje vaikams „Medėjos vaikai“ Chorą (KVDT), „Dekaloge“ - paauglį, auginamą vienišos alkoholikės mamos, o vėliau vartotojiškos visuomenės „produktą“ – jaunuolį prekiaujantį mašinomis (Teatras „Utopia“). Valstybiniame Kauno dramos teatre V. Sodeika sukūrė Jaunojo Miradoro, brutaliai užmušamo narkotikų prekeivių, vaidmenį Dea Loher pjesėje „Ruzvelto aikštė“. „Šekspyriadoje“ - spektaklyje pagal kelias W.Shakespeare pjeses – Vainius sukūrė net keletą puikių komiškų personažų - Demetrą („Vasarvidžio nakties sapne“), tarną („Užsispyrėlės sutramdyme“) ir  epizodinius vaidmenis tragedijose (Valstybinis Jaunimo teatras). 2009 m. Vainius Sodeika vaidino Jaunuolį J. Vaitkaus spektaklyje „Svajonių piligrimas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).

Vienas sudėtingiausių Vainiaus vaidmuo - Popryščinas pagal  N. Gogolio apsakymą „Pamišėlio užrašai“ jo paties režisuotame mono spektaklyje. Maskvos mono spektaklių festivalyje SOLO Vainius Sodeika buvo įvertintas Kontraboso statulėle.

Vainius Sodeika per kelerius metus suvaidino virš 16  personažų  J. Vaitkaus, A. Gluskino, G. Varno ir kitų režisierių spektakliuose. Paskutinis V.Sodeikos darbas - du vaidmenys F. García Lorkos siurrealistinėje  pjesėje „Publika“ (rež. G.Varnas) (Teatras „Utopia“ Menų spaustuvėje).

Vainius Sodeika taip pat sukūrė ne vienam spektakliui muziką: spektakliui "Heroinas" (pagal šiuolaikinio britų rašytojo M. Burgess to paties pavadinimo romaną, 2005; režisierė Dalia Kimantaitė), spektakliui „Medvilnės laukų vienatvėje“ (pagal Bernard´o-Marie Koltèso to paties pavadinimo pjesę; režisierė Dalia Jokubauskaitė) ir kituose.

nuotr. Fotografas V. Ščiavinskas / Lietuvos rytas

Spektaklio kūrėjai neromantizuoja vienalytės meilės ir ne iš karto atskleidžia dramatišką jos skerspjūvį – Martyno Nedzinsko Gonsalo meilės Režisieriui be atsako liniją (Gonsalui vieninteliam spektaklyje nesuteikiama komiškų bruožų; jo mirties apleistumas tragiškas). Vienalytė meilė spektaklyje – ne juslinės glamonės, ne „susikabinimas už rankučių“, o arši tarpusavio kova, genama vyriškos ambicijos, konkurencijos, baimės emociškai susižeisti (Gonsalo ir Režisieriaus grumtynių scena). Veikėjų kūnai gražūs (spektaklyje svarbus jaunas aktorių amžius), bet sielos – žaizdotos.

Scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius. Pagrindinis jos elementas – spinta (pastaraisiais metais kiek primiršta mūsų scenografijoje, o vienu metu be jos apsieidavo retas spektaklis). Spinta naudojama kaip dvejų durų širma, iš už kurios nežinia kas gali pasirodyti; kaip pakyla, padedanti kurti dinamiškas mizanscenas; kaip „lėlių pensionato“ buveinė (makabriškai linksma scena spektaklio antros dalies pabaigoje, kai aktorių judinamos atgyja, pradeda kalbėti įvairiausios lėlės iš Vitalijaus Mazūro, Julijos Skuratovos, Rūtos Biliūnaitės, „Šėpos“ spektaklių – kone „teatro istorija“ po vienu nebūties stogu...); kaip mistinė riba, kurią peržengusi publika trečioje spektaklio dalyje atsiduria kitoje erdvėje – scenoje, taip tartum atsisveikindama su Režisieriaus teatru...

„Publika“ turbūt negali patikti visiems žiūrovams. Ne visiems svarbios tos meilės, teatro jungtys, kurias vainikuoja mirtis. Save ir pasaulį jaučiame skirtingai. Kartkartėmis įvairių veikėjų lūpose skambanti eilutė „jei aš pasiversčiau...“ ir vilioja, ir gąsdina. Nežinomybė: kas toliau? Intriga, šiuo atveju turint omeny tolesnį teatro „Utopia“ kelią, išlieka.

Ridas Viskauskas.Literatūra ir menas, 2011 02 11

„Po Meilės kauke visada slepiasi Mirtis", - teigė García Lorca. Varnas kalba apie tai, kad teatras, išdrįstantis meilės malonumuose įžvelgti mirties atspindį, yra neatsiejamas tiek nuo būtinybės nuplėšti visas tiesos uždangas, tiek nuo idealistinio pasiaukojimo. Teatro idealisto Gonsalo mirtis prilyginama Kristaus aukai, kurią gretimoje ligoninės lovoje suvaidina Raudonas nuogalius (Eimutis Kvoščiauskas). Šia paralele mėginama atskleisti „sienas tirpdinančio kraujo lašo" prasmę - gal kiek patosišką, bet nepaprastai subtilią, visų pirma, dėl Martyno Nedzinsko tyros, trapios, veik krištolinės vaidybos.

Juo labiau kad patoso gaidą tildo tolesnis „Publikos" veiksmas, patvirtinantis Gonsalo aukos prasmę, - prasideda teatro apsivalymas. Nuo „Publikos" veido be gailesčio nugrandomi visi teatrinio makiažo sluoksniai, nes teatras, bylojantis apie kitokią, naują realybę, turi būti negailestingas ir pats sau. Varnas irgi mėgina toks būti - negailestingai sunaikina visus ankstesnio savo teatro „po atviru dangumi" pavidalus, sujaukia, supurvina „Publikos" interjerą, nuplėšia kaukes ir atiduoda jas Išprotėjusio piemens (Sergejus Ivanovas) kaukių muziejui, o sceną užleidžia žiūrovams.

Įtampą tarp „fokusų teatro" galios ir pasikėsinimo jį sugriauti, ko gero, savaip pratęsia ir efektingasis „Publikos" postfinalas - teatro kapinių, plytinčių žiūrovų salėje, scena. Gintaras Varnas naikina, griauna teatrinį dekoratyvumą, tačiau vis tiek išsaugo bent truputį to grožio, to įspūdingo pakilumo, nes tai - neatsiejama jo talento dalis. Šiuo atžvilgiu apie meilę jis kalba, regis, atviriau, negu apie mirtį.

Gintaras Varnas, net ir griaudamas teatrą, siuvinėja jį, García Lorcos žodžiais tariant, „šilkiniais siūlais", nes nenori nieko daryti negražiai ir paprastai.

Net ir skelbdamas „estetinių" teatro žaidimų mirties programą, jis išlieka lietuvių teatro haute couture kūrėjas.

Ir, ko gero, lietuvių teatro laimei.

Šarūnė Trinkūnaitė. Kultūros barai, 2011 Nr. 1

 Antrojo spektaklio stiprybė - energingas ir kūrybingas paties Varno mokinių, dabar jau diplomuotų aktorių, pasirodymas. Atsiranda nauji akcentai Arklių ir Džiuljetos (Elzė Gudavičiutė) scenoje: iracionalus mirusios Džiuljetos plevenimas savo pomirtinių fantazijų pievose šalia geismu alsuojančių Baltų Arklių, Juodajam Arkliui (Arūnas Sakalauskas / Edmundas Mikulskis) piešiant smėliu likimo mandalą, yra preliudija į „teatrą po smėliu", erdvę, kur nebėra vietos „kaukei", kur personažai sudegina uždangą ir miršta iš tikrųjų, žiūrovams matant. Beribį Arklių šėliojimą Gintaras Varnas akcentuoja ne šiaip sau - paskutiniame paveiksle Režisierius sako: „Man sutrukdė arkliai, jūra, žolių miškas". Tai - gaivališko, gyvuliško, geidulingo gyvenimo, kuriame nebelieka vietos pauzei ir tylai, metafora, beje, buvusi viena didžiųjų paties dramaturgo fobijų.

Man viena įtaigiausių spektaklio scenų - Eimučio Kvoščiausko ir Sergejaus Ivanovo suvaidinta Nuogaliaus ir Sanitaro scena - Nukryžiavimo aktas psichiatrinėje ligoninėje, kai scenos pabaigoje Nukryžiuotasis Aktorius lyg niekur nieko tiesiog išeina iš scenos - tarsi aliuzija į siurrealistų (Luiso Bunuelio) kritikuotą Biblijinę mistifikaciją, kai religinis veiksmas „suteatrinamas" ir paverčiamas ligonio kliedesiais, veiksmas vyksta  teatro užkulisiuose, o paraleliai šiam veiksmui avanscenoje purtomas karštinės klejoja Martyno Nedzinsko Gonzalas.

Gerda Anikė. www.menufaktura.lt, 2011 01 12

Spektaklyje „Publika“ pasakojama kitokia istorija: Režisieriaus pastatytame kūrinyje Džuljetą vaidina vyras, kol „tikroji Džuljeta“ tuo metu guli surišta po kėdėmis. Tačiau žiūrovų pyktį sukelia ne tai: jie įsiunta tik supratę, kad Romeo ir Džuljetą vaidinę aktoriai iš tiesų vienas kitą mylėjo.

Išvydę Režisierių, besidažantį lūpas, kostiumuoti ponai jaučiasi drąsiau patys išsinerdami iš savo aprangos. Vienas velkasi suknelę, kitas ima į rankas bizūną, o trečias... prisipažįsta meilėje. Pamatę Režisierių, besidažantį lūpas, kiti gali nebesigėdyti savo kitoniškumo.
Čia turima omenyje ne tik seksualinė orientacija: vietoje žodžio „homoseksualumas“ kiekvienas gali įrašyti bet kokį kitą žodį, bet kokią savo „anomaliją“, apie kurią kalbėti nepriimta ir nedrąsu. Vieša erdvė – teatras – nebijo privatumo, nes čia dėmesio centras yra ne visuomenė, o žmogus. Žiūrėdamas į sceną tampi scena pačiam sau, todėl „Publikos“ žiūrovai – išsigandę ar nurimę – tampa tikriaisiais aktoriais.

Miglė Anušauskaitė. www.ore.lt, 2011 01 12

..Knietėjo pamatyti G.Varno "Publiką", kadangi pats esu vaidinęs pirmoje jos versijoje. Tarp kitko, ten vaidino ir Kazė (Kazimiera Kymantaitė/TU pastaba) - savo paskutinį vaidmenį. Jos personažo frazė: "Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų." O po metų ji buvo pašarvota tame pačiame teatre. Didelė pagarba Gintarui, turint omenyje, kad tada neatsirado kritikų, kurie susivoktų, kad tiek K.Kymantaitei, tiek Monikai Mironaitei derėtų paskirti padėkos premijas, kol jos gyvos. G.Varnas, išskirtinai teatrą mylinti išskirtinė asmenybė, suteikė Kazei galimybę atsisveikinti su teatru.

…Mūsų "Publika" buvo performansas, atsiradęs spontaniškai - iš pasiūlymo pristatyti šią pjesę teatro forume "Kaitos taškas". Išsivyniojo netikėtas dalykas. Tuo metu dar buvo galima daryti tokius beprotiškus reveransus. Visi dirbo nemokamai, o dabar kapitalizmas viską sustygavo taip, kad niekas už dyką neateis pagrimuoti, neduos kostiumų, nesuteiks scenos. Aną "Publiką" lydėjo įspūdinga beprotybė. Tokio avantiūrizmo be galo pasiilgstu. O dabar Gintaras, likdamas ištikimas sau, sukūrė puikų, manifestuojantį ir mūsų europietiškumą kvestionuojantį spektaklį su nauja aktorių karta, puikia Giedriaus Puskunigio muzika bei G.Makarevičiaus scenografija.

lzinios.lt, 2010 12 15

Mūsų teatro menas drauge su dinamiškai besikeičiančia visuomene taip pat energingai (o kartais karštligiškai) ieško naujų egzistavimo, saviraiškos ir bendravimo su publika formų. Šalia komercinio, popsinio, visiems prieinamo ir pasirengusio kiekvieną patenkinti, teatro energingai veša ir rafinuoto elitinio teatro apraiškos. Tai teatras „ne bet kam“, ne visai mūsų potencialiai teatrinei publikai, o tik tam tikroms atskiroms jos dalims, kartais labai specifinėms. Spektaklio „Publika“ atveju tai – publika, kuri pažįsta ir išpažįsta homofilinės pasaulėjautos prasmes, emocijas ir simbolius. Kitiems  viso to karnavalo ir šėlsmo emocijos bei prasmės gali būti sunkiai suvokiamos, emociškai svetimos ir netgi kartais estetiškai ir organiškai šokiruoti. Bet tai nieko nereiškia.

Jau atėjo laikas drąsiai, su pasididžiavimu teigti: taip turime savąjį mūsų kūrėjų homofilinę pasaulėjautą atspindintį teatrą, ir štai jis – toks teatras – ryškus ir brandus mūsų kultūros reiškinys. Nuo to suvokimo ir paskelbimo mūsų reputacija europinės kultūros kontekste taps tik svaresnė.

Konstantynas Borkowskis. Miesto IQ. 2011 sausis

Kapų sargas scenoje spalvotu smėliu piešia mandalą – dvasinės harmonijos simbolį. Tačiau ją tuoj pat sutrypia spektaklio personažai, o vėliau ir spektaklio žiūrovai – publika. Harmonijos būti negali.

Kur yra riba tarp teatro ir nesuvaidintos realybės? Ar žmogus gali būti visiškai atviras, nusimesti visas kaukes? Ar teatras pats nėra užsidėjęs dvigubos kaukės? Populiarusis pramoginis teatras pataikauja publikai paviršutiniškumu. Vaidina tai, ko ji nori. O tikrasis teatras siekia atvirai, akiplėšiškai parodyti visą tiesą. Toks teatras publiką suerzins ir papiktins.

Rekomenduojame:

Tiems, kurie nori atitrūkti nuo kasdienybės į siurrealistinį pasaulį

Tiems, kurie toleruoja įvairias seksualines orientacijas ir įvairias meno formas

Tiems, kurie nemėgsta popso ir paviršutiniško teatro.

Viktorija Valackaitė. Teatrai.lt. 2010 12 14

Tarpusavyje priešinami du teatro modeliai: kaukių slepiamas, pataikūniškas ir gyvenimo realybę, tiesas atskleidžiantis, laikantis veidrodį prieš gamtą. Dešinę scenos pusę slepia vaizdą iškreipiančių veidrodžių siena. Surrealizmo estetikos pripildytame spektaklyje svarbūs sapno, mistifikacijos elementai, teatro magija. Tai plaukia iš paties Lorcos, siurrealizmo šalininko, pjesės estetikos.

Viso spektaklio metu mirtis jaučiama labai arti. Tarsi svarstyklės svyruotų – meilė arba mirtis, tad ir  daugelis spektaklio scenų balansuoja tarp romantikos ir siaubo. Per tango prasiveržianti Žmogystos su varpeliais (Dovydas Stončius) meilė ir aistra Žmogystai su vynuogienojais (Eimutis Kvoščiauskas) netrunka virsti grumtynėmis, o vėliau veda į išdavystę.

Austėja Adomavičiūtė. Teatrai.lt. 2010 12 03

 M. M.: Kai prieš devynerius metus pasirodė spektaklis „Tolima šalis“, Rasa Paukštytė rašė, kad Gintaras Varnas - vienintelis režisierius Lietuvoje, homoseksualus pristatęs kaip „bendros mūsų būties dalį“. Vis dėlto, palyginti su „Tolima šalimi“, naujoje „Publikoje“ homoseksualumas rodomas drąsiau, atviriau. Kaip manote, teatro publika jau tapo atviresnė homoseksualams?

G. I.: Nelyginčiau tų dviejų spektaklių. „Tolima šalis“ buvo pastatyta iš meilės, o „Publika“ - iš meilės teatrui. Man atrodo, visuomenė labai sureikšmina homoseksualius santykius. Pirmiausia yra jausmas. Žmogus netampa blogesnis, jei jo odos spalva juoda arba jei jis myli vyrą. Varnas tai supranta ir todėl į sceną visų pirma atneša jausmą ir išgyvenimą, o ne kokį nors akibrokštą.

M. N.: Kiekvieno individualus reikalas, kaip jis į visa tai žiūrės - smerks ar priims. Kiekvienas žmogus pirmiausia yra žmogus. Ne heteroseksualas, ne homoseksualas ar koks kitoks, bet žmogus. Žmogus, mylintis kitą žmogų. Spektaklis nėra apie dviejų vyrų meilę, tai visų pirma apie meilę. O meilė neturi sąlygų.

Monika Meilutyė. 7 meno dienos. 2010 12 10

Keisdami kaukes „Publikos" veikėjai gyvena savo iliuzinį gyvenimą ant visų įmanomų žmogiškųjų susitarimų ribų - lyties, statuso, aktoriaus ir personažo, net gyvojo ir mirusiojo. Paradoksaliausia yra tai, kad būtent teatras sutvirtina šią iš po kojų sprūstančią žemę.

Šiųmetėje „Publikoje" kalbėdamas apie tikrąjį, gelminį teatrą G.Varnas taip pat drąsiai, kaip ir įveda homoerotikos temą, atsiveda į sceną ankstesnių savo spektaklių pavidalus. Barokinio kostiumo siluetas, žaislinis arkliukas, gulbė, kačių iškamšos, spinta-šėpa su lėlėmis, balerinos triko, metalinės ligoninės lovos ir daugybė kitų motyvų - atpažįstami ankstesnių G.Varno spektaklių ženklai, kurie sutvirtina naujausią pastatymą.

Rizikinga kurti pamatus ant praeities šešėlių, atvirai pristatyti retrospektyvų požiūrį, prieš žiūrovus rašyti klaustuką prie kiekvieno autobiografijos punkto. Tarsi klausiant savęs ir kitų: koks tai buvo teatras - po atviru dangumi ar po smėliu? Tikrasis ar butaforinis? Sąžiningas ar žaidžiantis slėpynių?

Ko gero, toks žingsnis reikalauja dar daugiau asmeninės ir meninės drąsos nei visuomenės tabu erzinimas scenoje. 1996-aisiais scenoje pastatyta „Publika" ne tik stoja į lygią gretą su kitais 2010-ųjų „Publikos" scenoje susispietusiais praeities spektakliais. Daugiau: ji pradeda ir užbaigia ratą. G.Varno teatro mandalą. Kas toliau?

Vlada Kalpokaitė. Lietuvos rytas. 2010 11 15

1996-aisiais, kalbėdamas apie teatrą, Varnas susodino žiūrovus scenoje ir leido patiems išbandyti sukimąsi scenos rato karusele. Publika gaudė iš džiaugsmo, gavusi pamatyti atvertą tolimiausių scenos užkaborių nuogybę. Šiandien tuo jau nieko nenustebinsi, ir režisierius su scenografu Gintaru Makarevičium bando naujai ištikti publiką pabrėžtinai retroteatrišku scenovaizdžiu: anapus juodo audeklo uždangos atsiveria aukštas melsvos prieblandos sklidinas kambarys (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) su aukštomis dvivėrėmis nedažyto medžio durimis (kurios antrame veiksme virs lėlininko „šopka") ir prie galinės sienos boluojančiu žaisliniu arkliuku ant vygių. Šitame kambary ilsisi „teatro po atviru dangumi" Režisierius (Gytis Ivanauskas), čia jį aplanko trys balti arkliai (Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Marius Repšys), ir trys vyrai juodomis barzdomis (Martynas Nedzinskas, Vainius Sodeika, Sergėjus Ivanovas). Laikai grubesni, mes ciniškesni? Lepus didžiaakis Arūno Sakalausko Režisierius anuomet tirpo nuo įsiveržusios publikos liaupsių ir lipšniom grimasom tikino padarysiąs viską, kad jai įtiktų; dabar Režisierius-Ivanauskas, įtarus ir aikštingas, reaguoja tik į nedviprasmišką fizinį malonumą žadinantį veiksmą. Anuometiniai jauni aktoriai, vaidinę minėtus personažus bei Žmogystę su Vynuogienojais ir Žmogystę su Varpeliais (dauguma - rež. Dalios Tamulevičiūtės mokiniai), buvo berniukai iš teatro, labai fiziški, tačiau regimai besidrąsinantys, su dar nenudžiūvusiu mokomosios scenos etiudų pienu ant lūpų. Dabartiniai (dauguma - Varno mokiniai) - iš gatvės, savo personažus konstruojantys iš šiandieninės agresyvios laikysenos stereotipų. Tokie pat iššaukiamai pozuojantys, tokie pat naivūs - bet kitaip. Anų lūpoms tiko sakyti mėnulžuvė, šitų rankose gali blykstelėti peilis.

Laikai ir papročiai, žinoma, daro savo. Tačiau esminė slinktis (kurią galima įvardinti ir paprasčiau - nuo sąlygiškos vaidybos link realistinės) šįkart žymi ir judesį link „teatro po smėliu". Žmogystės su Vynuogienojais ir Žmogystės su Varpeliais (Eimučio Kvosčiausko ir Dovydo Stončiaus) meilės ginčas ir išdavystė turi aitrų tikrumo skonį, juolab juoko nekelia vėliau Kvosčiausko vaidinamo Raudonojo nuogaliaus, ligoninėje atliekančio pasiaukojimo aktą Kristaus pavyzdžiu, paveikslas. Geltonom garbanomis pirmojoje versijoje plevėsuojantis Kristupo Kavaliausko personažas buvo gryna retorika, tuo tarpu Kvosčiausko personažo auka režisūriškai susiejama su Gonsalo (Martynas Nedzinskas) mirtimi, sukabina šitos asociatyvios, nelengvai suvokiamos dramos vieną pagrindinių gijų - Gonsalo aukos liniją. Andriaus Bialobžeskio andainykštis Gonsalas buvo regimai už savo aplinką išmintingesnis, santūriai besilaikantis profesionalas, kurio mirtis sutikta su panašiu santūrumu ir profesionalumu (dekoratyviai vilkinčią ir liūdinčią Motiną tuomet vaidino Dalia Michelevičiūtė). Jauno aktoriaus Martyno Nedzinsko Gonsalas - tipiškai herojinė figūra idėjos ir meilės tarnystėje. Jeigu 1996-ųjų Režisieriaus ir Gonsalo porą gerokai supaprastinant galima pavadinti Komersantu ir Profesionalu, tai naująją, Ivanausko ir Nedzinsko - Profesionalu ir Idealistu. Tik sąvokų reikšmės laikui bėgant irgi keičiasi: tai kas vienu metu yra siekiamybė, kryptis aukštyn, kitu gali reikšti patogų įsitvirtinimą ir mirtiną sąstingį. Mažiausiai paliesta prabėgusio laiko liko Džuljetos tema - Varno mokinė Elzė Gudavičiūtė puikiai susitvarko su didžiulėm teksto kaskadom, yra tiksli ir išradinga komikė ir šiaip jau nenusileidžia kadaise Rimantės Valiukaitės kurtam personažui, bet režisierius laiko Džuljetos temą iškalbėta: tikroji Džuljeta užkimšta burna po kėde, bet jos mes nematome, o tai, ką matome scenoje, - žiūrovų iliuzijų tvarinys, kuriame nėra gyvybės. Dar vienas iš negausių moteriškų personažų - Elena (Eglė Špokaitė), didinga ir dekoratyvi, jokiais gilesniais ryšiais su niekuo nesaistoma gražuolė (už įspūdingus ir sykiu nedominuojančius kostiumus Juozas Statkevičius nusipelno gausybės pagyrų), lieka atminty kaip vizualus ženklas, siurrealistinė Trojos arklio transformacija, po milžinišku baltos suknelės šleifu slepianti būrelį vyrų.

Naujoji „Publika", gausiai prismaigstyta autocitatų: regis, Gintaras Varnas suvedinėja sąskaitas su savo ligtoliniu teatru nuo pat „Šėpos" laikų iki dabar (į „šėpą" vėliau grįžta nebevaidinančios, numirusios lėlės, kurias prižiūri pamišęs Sergejaus Ivanovo piemuo). Kad tai nebūtinai reiškia mauzoliejų sau pačiam, sufleruoja scenoje pilamas mandalos ornamento smėlis, kurį po truputį žarsto toliau vaidinančių aktorių kojos. O po antrojo veiksmo visa praeitis - visos dekoracijos ir kas jose vaidinta - sunaikinama vienu ypu. Kai žiūrovai grįžta į trečiąjį veiksmą, visa atrodo lyg po žemės drebėjimo: iš po kojom gurgždančio spalvoto smėlio supranti, kad revoliucija įvyko, visas iki tol kurtas pasaulis su savo koordinačių sistema yra nušluotas nuo žemės paviršiaus. Ant smėlio barikadų maišų liko dviese - Ivanausko Režisierius ir Edmundo Mikulskio Fokusininkas (pastarasis - savotiškas antipodas pirmojoje „Publikoje" karaliavusiam demoniškajam Dainiaus Kazlausko konferansjė Salvadoro Dalí ūsais). Gonsalo sumanytas „teatras po smėliu" sunaikino ne tik „teatrą po atviru dangum", jis sunaikino kaukes, ašarų nebeįmanoma sulaikyti, maža to, scenoje pasirodo Viktorijos Kuodytės Ponia, ieškanti mirusio Gonsalo ir pasakoja apie žvejų ištrauktą apipuvusią mėnulžuvę, kurios krauju vaikai išsitepė batų padus - tai ir buvęs jos sūnus. „Sustok,  akimirka", norėtum pasakyti, nes vėl patikėjai, kad „teatras po smėliu" įmanomas. Bet Gintaras Varnas dar nebaigė. „Publika laukia! - Tegu įeina!" Uždanga atsiveria į žiūrovų salę, kur ant kiekvienos kėdės „antkapio" dega po kapų žvakę, baltuoja kapinių gėlės, o centre guli užmigę visi mirusieji: šio spektaklio, kitų Varno spektaklių, kitų režisierių spektaklių, visi teatro mirusieji - teatro, kylančio iš „vietos, kuri ribojasi su drėgme".

Alma Braškytė. Menų faktūra. 2010 11 15

„Federico, nė negalvok apie pastatymą! Išskyrus skandalą, to neįmanoma suvaidinti“– taip apie pjesę atsiliepė Federico García Lorkos draugai 30-aisiais. Federico gi tik šyptelėjo: „Tai yra skirta teatrui po daugelio metų. Ir daugiau apie tai nekalbėkim.“ Jis, matyt galvojo apie pjesės turinį ir formą. Bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 metais!) pagrindinė dramos kolizija sukosi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita vertus, ir pjesės forma buvo visiškai nauja, nesuvokiama, keista, siurrealistinė. Gintaras Varnas po  keturiolikos metų dar kartą ėmęsis statyti Publiką, mėgina atsakyti į klausimus apie asmenybės vertę ir drąsą būti savimi. Pjesė taip pat pasitelkiama kaip metafora padedanti apmąstyti teatro vietą ir reikšmę visuomenėje. Šių metų lapkričio 10–11 d. 19 val. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6) įvyko premjera pagal vieno garsiausių XX a. ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorcos pjesę „Publika“ („El público“). Režisierius Gintaras Varnas pastatymui subūrė bendraminčių komandą – jau ne vienam jo spektakliui talkinusius kompozitorių Giedrių Puskunigį, kostiumų dailininką Juozą Statkevičių, scenografą Gintarą Makarevičių. Spektaklyje vaidins Elzė Gudavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Sergejus Ivanovas, Mindaugas Jankauskas, Viktorija Kuodytė, Eimutis Kvoščiauskas, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė,  Edmundas Mikulskis, Martynas Nedzinskas, Antanas Obcarskas, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.

Ne vienas gyrė minimalistinės, bet labai iškalbingos scenografijos - scenos priekyje tvarkingai sudėliotų pieštukų ir biuro kėdžių, randamų kiekviename mieste ir miestelyje, - estetiką bei puikų garsinį-muzikinį sprendimą.

Kritikas A. Bartoševičius įkvėpė diskusiją primindamas, kad N. Gogolis savo apysaką „Pamišėlio užrašai“ netikėtai pabaigia sakiniu:

„А знаете ли, что у алжирского дея под самым носом шишка? (O ar jūs žinote, kad Alžyro dėjaus pačioje panosėje yra gumbas?)

Spektaklio žiūrovai patikino, jog nors šio sakinio „Pamišėlio užrašų“ finale nebeliko, jo prasmė buvo juntama visoje Vainiaus Sodeikos „pamišėlio“ interpretacijoje.

Geriausieji festivalio spektakliai buvo apdovanoti prizais - simbolinėmis Kontraboso statulėlėmis. Vieną jų į Lietuvą parsivežė ir Vainius Sodeika.

Tarptautinis monospektaklių festivalis SOLO vyko Maskvoje spalio 25 - lapkričio 1 dienomis. Festivalio prezidentas - Konstantinas Raikinas, festivalio globėjas - Teatro sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaliaginas. Spektaklius rodė Italijos, Graikijos, Izraelio, Ispanijos ir Rusijos teatrai. Programos metu žiūrovai išvydo Teodoro Terzopulos „Eremos“, Jevgenijaus Griškoveco „Titaniką-92“, Konstantino Raikino „Kontrabosą“. Festivalyje pagal garsiąją N. Gogolio apysaką „Pamišėlio užrašai“ buvo parodyti režisieriaus Piotro Fomenkos („Jis buvo tituliarinis patarėjas“, vaidino Anatolijus Goriačevas) ir aktoriaus Vainiaus Sodeikos (Teatras “Utopia“, pedagogas Gintaras Varnas)  spektakliai.